Smaugia ir banditai, ir pareigūnai

Policijos pareigūnai ir banditai aukas rinkdavosi iš Dainavos turgaus prieigose susibūrusių nelegalių prekeivių tarpo.

Kovingai nusiteikusios E.Stepankevičienė (antra iš kairės), R.Kairiūkštienė (trečia iš kairės) ir kitos Stoties turgaus prekeivės tikino, kad jas skriaudžia ne banditai, o valdžia, pasišovusi atimti paskutinius grašius. Jeigu Vyriausybė panaikins verslo liudijimus, moterys teigė keliausiančios tiesiai į Darbo biržą. Smulkieji verslininkai savo kailiu patyrė kaunietiško verslo ypatumus: iš jų duoklės reikalauja korumpuoti policininkai, reketuoja ir muša banditai, atimti paskutinį kąsnį taikosi valdžia. Mitas, kad Kaune smulkiųjų prekeivių reketu užsiimančios gaujos išnaikintos, sklaidosi. Teisme nagrinėjama byla, kurioje reketo veteranas Kęstutis Narauskas su parankiniais prievartavo turtą iš Dainavos turgaus prekeivio Valdo V. Pinigus iš jo melžė ir policininkas Mindaugas Jakutis, praėjusią savaitę skandalingai išgarsėjęs kaip geriausio apskrities inspektoriaus vardą pelnęs pareigūnas. Prokuratūra tebetiria „Centro” gaujos lyderio Ričerdo Lošio ir jo bendrininkų bylą. Banditai reikalaudavo duoklės iš Stoties turgaus prekeivių. Smulkiuosius verslininkus prie sienos spaudžia ir galybė juos kontroliuojančių institucijų, pribaigti taikosi Vyriausybė, ketinanti naikinti verslo liudijimus ir įdiegti turguose kasos aparatus. Mokėjo neniurnėdamas Dainavos turgavietė ilgą laiką „šildė” senstelėjusį Kauno reketo pionierių K.Narauską, pravarde Metras, ir Dainavos policijos komisariato pareigūną M.Jakutį. Tai savo kailiu patyrė kaunietis Valdas V., prieš dvejus metus turguje pradėjęs prekiauti sendaikčiais, daržovėmis ir vaisiais. Vos iškrovęs prekes jis sužinojo, kad, norėdamas ramiai pardavinėti morkas ir kriaušes, turės kas mėnesį mokėti apylinkės inspektoriui M.Jakučiui. Žmogus neprieštaravo, jam atrodė visai natūralu, kad turgininkai, ypač prekiaujantys nelegaliai, moka duoklę už policijos „stogą”. Tačiau 2009-ųjų liepą prie jo priėjo stambokas vyriškis, prisistatė Petro vardu ir pareiškė, kad prekeivis turės mokėti po 150 litų kas mėnesį jo bosui Metrui, nuo seno renkančiam duoklę Dainavos turgavietėje. Neparodęs noro iš savo kišenės šelpti senstančio, bet ne mažiau gobšaus bandito, Valdas atrėžė turįs patentą. Turgininkų sutartine kalba žodis „patentas” reiškia ir tai, kad prekeivis moka duoklę policininkui. „Stogas” neapsaugojo K.Narauskui buvo nė motais, kad prekeivis moka korumpuotam policininkui. Pastarajam irgi nerūpėjo Metro „biznis”. Tačiau Valdas suprato, kad policininkas ir reketininkas žino apie vienas kito veiklą ir tarpusavyje nekonkuruoja: gali būti, kad vienas aukas prievartaudavo abu, kitas – pasidalydavo. Kai prekeivis savo „stogui” policijoje pasiguodė, jog Metro pasiuntinys Petras Pumputis reikalauja 150 litų mėnesinės duoklės, M.Jakutis esą tik gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Ir kas tam Petrui užplaukė?” „Supratau, kad jie pažįstami ir bendrauja”, – įspūdžiais apie pareigūno ir turgų reketuojančių nusikaltėlių ryšius dalijosi Valdas V. Dalijosi įtakos zonomis Nukentėjusiojo teigimu, M.Jakutis ėmė duoklę iš nelegalių prekeivių – tiek prekiaujančių cigaretėmis, tiek maisto produktais be leidimų ir veterinarų išduotų pažymų. Kontrabandinių cigarečių pardavėjai neva kentė dvigubą jungą – turėdavo mokėti ir M.Jakučiui, ir Metrui. Pastarasis kibdavo ir prie legaliai parfumerija, buitine chemija prekiaujančių žmonių, tačiau šiukštu neliesdavo „pienininkų”. Pieno produktais nelegaliai prekiaujančios moterėlės esą buvo išskirtinis pavyzdingojo apylinkės inspektoriaus pajamų šaltinis. Ramiausiai jautėsi drabužių pardavėjai – dėl menkos prekių apyvartos jie buvo palikti oficialiam duoklės rinkikui – Mokesčių inspekcijai. Policininkas esą buvęs godesnis. Metras iš cigarečių pardavėjų reikalaudavo po 200 litų kas mėnesį, o M.Jakutis lupdavo po 500 litų ir daugiau. Metras iš daržovių pardavėjų prašydavo 150 litų (ir anaiptol ne visi jam duodavo), M.Jakutis reikalaudavo 400 litų. Prieštarauti buvo neįmanoma, nes pareigūnas turėjo valdžios galias – išsitraukdavo bloknotą ir rašydavo administracinių teisės pažeidimų protokolą už nelegalią prekybą. Veteranai dar šiepia dantis Už turto prievartavimą teisiama trijulė – K.Narauskas, P.Pumputis ir Edmundas Stankevičius – iš pirmo žvilgsnio panaši ne į mafijos gaują, o veikiau į jos parodiją iš senų prancūziškų komedijų. Didesnį įspūdį daro nebent stambaus sudėjimo P.Pumputis, o pats Metras primena mažą geraširdį, akiniuotą senelį. Tokiam, atrodo, tik pasakas anūkams skaityti. Tačiau senoji Kauno reketininkų gvardija dar turi žiupsnelį parako. Metro grupuotė ypač spaudė nusigyvenusį kolekcininką, Napoleono laikotarpio tyrinėtoją Regimantą Adamonį, prekiavusį kontrabandinėmis cigaretėmis. K.Narauskas, kaip įtariama, per mėnesį iš jo paimdavo 200 litų. Tačiau kartą jis užsimanė daugiau pinigų ir užsipuolė prekeivį priekaištaudamas, esą šis apskundęs jį Dainavos policijos komisariatui, todėl privaląs mokėti 2 tūkst. litų baudą. Metras buvo apmokestinęs ir legaliai parfumerija bei skutimosi peiliukais Dainavos turgavietėje prekiaujantį kaunietį Aleksą. Iš pagyvenusio vyriškio jis kaulydavo menkos sumos – po 20 litų per mėnesį. Tačiau žurnalisto kalbintas Aleksas neigė esąs reketuojamas, nudelbęs akis tvirtino jokio Metro nepažįstantis. Gal todėl, kad K.Narauskas ir jo parankiniai nesuimti, jie tik yra pasirašę pasižadėjimus neišvykti. Sumušė prie komisariato Valdas V. – vienas prekeivių, padėjusių sutraukyti ir policininko, ir Metro grupuotės reketo voratinklį. Jis griežtai atsisakė mokėti 150 litų banditams ir praėjusių metų vasarį kreipėsi į Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybą. Tų pačių metų balandį Metro parankiniai neklusniam prekeiviui surengė egzekuciją – užklupo vidury dienos prie Dainavos PK pastato ir smarkiai sumušė. Tačiau tai buvo paskutinis turgaus reketininkų išsišokimas. Šių metų pradžioje Valdą V. vėl ištiko šokas, kai iš žiniasklaidos sužinojo, jog Kauno meras ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovai pareigūną M.Jakutį pasveikino, kaip bendruomenės išrinktą geriausią apylinkės inspektorių. Kaunietis čiupo mobilųjį telefoną ir netrukus nuo uniformuoto įtariamojo kyšininko nukrito uždanga, atskleidusi ne tik netvarką organizacinėse teisėsaugos struktūrose, bet ir dramatišką Kauno smulkiųjų verslininkų dalią. Gijos driekiasi plačiau Ar M.Jakutis – tik išimtis, ar uniformuotų turgaus reketininkų yra gerokai daugiau? Valdas V. teigė kartą paprašęs M.Jakučio sumažinti duoklę, tikindamas, jog jo apyvarta per menka, kad išgalėtų kas mėnesį mokėti po 400 litų. Tačiau pareigūnas atrėžęs, jog turįs dalytis grobiu su savo kolega. Pernai Kauno policijai buvo nusiųstas anoniminis pranešimas apie Dainavos turgavietėje, garaže, laikomą didelę kontrabandinių cigarečių siuntą. Tačiau pareigūnai turguje tąkart nepasirodė, o cigaretės iš garažo greitai dingo. Šio mėnesio pradžioje buvo sulaikytas Centro policijos tyrėjas Darius Drabavičius. Gauta duomenų, kad jis prašinėjo pinigų iš Stoties turgaus prekeivių, esą duoklę imdavęs ir bulvėmis. Siautėjo ne vienerius metus Kauno apygardos prokuratūroje vis daugėja bylos tomų apie nusikalstamos „Centro” grupuotės veiklą. Jos lyderis Ričerdas Lošys (Lūšiukas), Robertas Grabliauskas ir Kęstutis Lažaunykas kaltinami ne vienerius metus prievartavę turtą iš smulkiųjų verslininkų. Daugiausia – iš prekiaujančiųjų Stoties turguje. Nusikaltėliai iš prekeivių reikalaudavo įvairių sumų – nuo 100 iki 500 ir daugiau litų per mėnesį. Įtariamieji sulaikyti praėjusių metų spalį. Per kratą rastas banditų mėgstamas ginklas – pistoletas – kulkosvaidis „Agram”. Prokurorai turi per 10 nuo reketo nukentėjusių prekeivių pareiškimų, jų tikimasi sulaukti ir daugiau. Tvyro niūrios nuotaikos Stoties turguje apsilankiusiems žurnalistams susidarė įspūdis, kad prekeiviai mažiausiai bijo banditų ir uniformuotų kyšininkų. Didžiausiais smaugikais jie vadina Vyriausybę, užsimojusią naikinti verslo liudijimus (patentus) ir įdiegti turgavietėse kasos aparatus. „Daug metų prekiauju gėlėmis, jokia mafija neprisikabino. Kartą slankiojo vaikėzai iš Marijampolės, juos išvaikiau. Didžiausias reketininkas yra valdžia”, – tvirtino turgaus veteranė Regina Kairiūkštienė. Drabužiais prekiaujanti Edita Stepankevičienė piktinosi esą Kauno smulkieji verslininkai yra išskirtinai skriaudžiami: „Kaune už patentą reikia mokėti 900 litų, o, pavyzdžiui, Alytuje – tik 120 litų.” Iš prekybos turguje pragyvenantys kauniečiai įsitikinę: jeigu verslo liudijimai bus panaikinti ir teks kurti individualias įmones bei akcines bendroves, 90 proc. prekeivių keliaus į darbo biržą. Išsunkti lyg citrinos? Viena Stoties turgaus prekeivių sakė sutinkanti verčiau mokėti saikingą duoklę mafijai, duoti „protingo dydžio” kyšį policininkui, nei skursti tvarkingai sumokėjusi oficialius mokesčius. „Mes „Sodrai” mokame metinį mokestį, o darbo stažas skaičiuojamas tik už pusę metų. Mokesčių inspekcija reikalauja ataskaitų už metines pajamas, bet jai nė motais mūsų verslo išlaidos. Valdžia apyvartą laiko pelnu. Tai absurdas. Esame kaip išsunktos citrinos”, – skundėsi moteris. Prekeivius piktina ir ketinimas turguose statyti kasos aparatus. Ką esą su tais aparatais veikti, kai į pramoninių prekių paviljonus užsuka vos vienas kitas pirkėjas, o metinė kasos aparato patikra kainuoja apie 200 litų. Turgaus lauko paviljonuose neva nėra ir tinkamos vietos kasos aparatams laikyti. Turgaus prekeiviai tvirtina iki galo pasiryžę kautis už savo teises ir prisidėti prie smulkiųjų verslininkų vasario pradžioje rengiamos protesto akcijos. „Tai bus mūsų pasipriešinimas valstybiniam reketui. Apgynėme savo teises prieš 10 metų, kai tuometis premjeras Rolandas Paksas buvo užsimojęs panaikinti patentus, bandysime ir dabar”, – kalbėjo ilgametė prekybininkė R.Kairiūkštienė. Patarė vykti į Kiniją Iš smulkiųjų verslininkų syvus esą spaudžia ir valstybinės tikrintojų institucijos. Be įprastų Maisto ir veterinarijos tarnybos, Mokesčių inspekcijos, policijos reidų, turguose pastaruoju metu pasirodo ir Muitinės departamento atstovai. Sąžiningi prekiautojai maisto produktais pripažįsta, jog veterinarinė kontrolė turi būti griežta, tačiau, jų nuomone, principingumas kartais virsta smulkmenišku „sliekų ieškojimu”. Miesto turgaus direktorius Petras Tarvydas prisiminė kuriozinį atvejį. Praėjusią vasarą tikrintojas iš veterinarijos tarnybos pas vieną prekeivę pasigedo dešrigalio sąskaitos faktūros. Moteris kažkur ją nukišo. Tikrintojas tuomet liepė dešrą suvalgyti. Ką darys moteriškė – čia pat turguje nusipirko kelis pomidorus ir sukramtė dešrigalį. Dar didesnis akibrokštas ištiko kaunietę farmacininkę Astą N. Ji užsisakė Kinijoje maisto papildų, gavo visus leidimus jais prekiauti. Bet spausdindami etiketes kinai padarė gramatinę klaidą. Kauno miesto ir veterinarijos tarnybos valdininkas pareiškė, kad pardavinėti gaminio su klaida etiketėje negalima. Paklaustas, ką tokiu atveju daryti, valdininkas abejingai gūžtelėjo pečiais: „Važiuok į Kiniją ir išsispausdink naujas etiketes.” Mafijos seniai dar kruta Vladimiras Kakoškinas Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras „Iš tiesų dar pasitaiko nemažai atvejų, kai į gaujas susitelkę asmenys bando prievartauti turtą iš smulkiųjų verslininkų. Dažniausiai tai daro jaunimas, bet ir senųjų gaujų likučiai dar bando priminti apie save. Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje siautėjusių gaujų vadeivos patys užspeitė save į kampą: dažnas jų nieko nemoka dirbti, o ir nenori. Bet pinigų jie godūs kaip ir anksčiau, todėl kimba prie smulkiųjų verslininkų, net prie turgaus prekeivių, prievartaudami iš jų paskutinius pinigus, dažniausiai nedideles sumas. Tačiau gerai, kad verslininkai dabar gerokai drąsesni nei prieš 20 ir 10 metų, laiku kreipiasi į policiją, prokuratūrą, tokiu būdu užkertamas kelias organizuotiems nusikaltimams plisti.” Randa būdų užmesti kilpą ant kaklo Artūras Mackevičius Kauno regiono smulkiųjų ir vidutiniųjų verslininkų asociacijos prezidentas „Turto prievartavimą iš smulkiųjų verslininkų galėčiau suskirstyti į du etapus. Pirmuoju, nuo 1990-ųjų iki maždaug 2000 metų, atakavo kriminaliniai nusikaltėliai ir su jais susiję pareigūnai, įvairūs tikrintojai, provokuodavę duoti kyšį. Buvo toks atvejis: į Kauno rajono parduotuvę užsukęs vyriškis nusipirko degtinės, tačiau greitai grįžo ir paprašė priimti butelį atgal bei grąžinti pinigus. Antrą kartą atėjęs nepažįstamasis tėškė tarnybinį pažymėjimą ir pareiškė, kad prekiaujama ne svaigalais, o vandeniu. Ir tikrai – pasirodo, jis vietoj degtinės pakišo butelį vandens. Paskui kalba buvo trumpa: arba sumoki į kišenę, arba jis skiria baudą. Pastarąjį dešimtmetį reketininkų vaidmens ėmėsi valdžia, metai iš metų smaugdama smulkųjį verslą. Tiesa, nei Mokesčių inspekcijos, nei veterinarijos, higienos kontrolės tarnybų atstovai kyšių iš manęs nereikalavo. Tačiau sukurta sistema, kaip ištraukti iš verslininko paskutinius grašius. Tarkime, nedidelės parduotuvės savininkas privalo tikrinti vandens, kuriuo pardavėja plauna padėklus ir savo rankas, kokybę. Už patikrą tenka sumokėti 40 litų. Jei randamas nors nedidelis kiekis bacilų, toks vanduo netinkamas. Ką daryti, negi keisti visą vandentiekio trasą? Tenka išsisukinėti – įpilti butelį gero vandens, dar kartą sumokėti, ir reikalas sutvarkytas.”  Artūras JANČYS LS 2011-01-22