Kauną garsino talentingi girtuokliai

 

Didžiosios depresijos metais laikinojoje sostinėje kavinių ir restoranų ne mažėjo, o daugėjo. Svaigalų ir alaus gamintojų praėjusio šimtmečio krizė nepapjovė, tik švelniai kepštelėjo per užpakalį.

1932 metų gruodį, prasidėjus adventui, Kauno bažnyčiose buvo išplatintas ganytojiškas vyskupo laiškas, kuriame pasakyta: „Dabar, kai siaučia pasaulio ūkio krizis, reikalinga moralinė tikinčiųjų santalka. Turime tausoti tautos dorovinį veidą, nepasiduoti blogio gundymams, nepulti į girtuoklystę. Ypatingai laikykimės blaivystės priesakų, duotų šviesiojo vyskupo Motiejaus Valančiaus.“

Deja, ir XX a. 4-ojo dešimtmečio krizės metu lietuviai gėrė. Kaip prieš ją ir po jos. Sunku pasakyti, kiek daug, nes tarpukario Lietuvoje alkoholizmas kompleksiškai nebuvo gydomas, tad tikslios statistikos nėra.

Gėrė kaip kiaulės

Dabar išplitusi nuomonė, esą mūsų proseniai gerdavę nedaug ir kultūringai, – mitas. Po 1863 m. sukilimo Suvalkų ir Kauno gubernijose spiritinių gėrimų suvartojimas du kartus viršijo bendrą Rusijos vidurkį.

Tai ar girtuoklių tauta – rusai? Tiesa, M.Valančiaus blaivybės akcijos iš pradžių davė vaisių. Tačiau jau nepriklausomos valstybės laikais garbusis vyskupas turėjo vartytis karste – jo vardu pavadintoje gatvėje kaip grybų pridygo pigių užeigų ir kavinių.

1932 m. laikraštis „Sekmadienis“ gandų skyrelyje rašė: „M.Valančiaus gatvėje vėlų vakarą Vidaus reikalų ministerijos departamento valdininkas, tūlas D., šleivojo girtas, šaukė visus papjausiąs, pasodinsiąs kalėjiman. Paskui sužvigo it paršas, klestelėjo ant bordiūro ir pasileido vemti.“

Gamintojai kentėjo mažiau

Dabar dėl sumažėjusio vartojimo degtindariai priversti mažinti gamybą, branginti gaminius, o praėjusio amžiaus Didžiosios depresijos metus lietuviškas spiritinių gėrimų ir alaus verslas išgyveno, palyginti su Vakarų Europos ir JAV, nesunkiai.

1926 m. veikė 35 valstybinės parduotuvės, o 1939 m. Kauno degtinės sandėlis (taip anuomet vadinosi „Stumbras“) jau valdė 141 parduotuvę. Valstybės biudžete degtinės monopolio pajamos sudarė per 18 proc., palyginimui galima pasakyti, kad Vokietijoje degtinės monopolio pajamos sudarė tik 2,6 proc.

Kitaip nei dabar, anuomet buvo stengiamasi ne didinti, o mažinti alaus akcizą ir kainas vartotojams. 1932 metais aludariai prispaudė valdžią, kad akcizas būtų sumažintas 18 centų nuo pagaminto alaus litro.

Blaivybės šalininkams praėjusio amžiaus 3-iajame ir 4-ajame dešimtmetyje nepavyko įtikinti valdžios, kad būtų įvestas prohibicijos režimas kaip JAV.

Rinką užpylė „brenkštu“

Vis dėlto spiritinių gėrimų kainos nuolat didėjo, todėl ir anuomet spirito kontrabanda maišė alkoholio gamintojų ir legalių prekeivių kortas. Vokiškas (prūsiškas) spiritas 1922 – 1926 metais buvo gabenamas per Rytų Prūsijos ir Lietuvos sieną ypač dideliais mastais. Kontrabandiniai svaigalai buvo vadinami „brenkštu“ arba „jūros šnapseliu“.

Tokių „šmugelninkų“ pelnas buvo didžiulis, nes skirtumas tarp pagaminimo ir pardavimo kainos siekdavo net iki 1 tūkst. 500 proc. Laisvajame Dancigo mieste (dabar Gdanskas, Lenkija) spiritą „šmugelininkai“ pirkdavo po 90 centų už litrą (didmeninė kaina), o Lietuvos juodojoje rinkoje pardavinėdavo jau po 10 – 15 Lt.

Dėl „brenkšto“ kontrabandos valstybė kasmet prarasdavo apie kelis milijonus litų. 1925 m. Klaipėdos krašte sulaikyta 38 tūkst. litrų spirito, o 1926 m. – 78 tūkst. litrų. Skaičiuota, kad sulaikoma apie 10 proc. kontrabandos, tad vien 1925-aisiais į Lietuvą įvežta apie 400 tūkst. litrų nelegalaus spirito.

Kavinė kaip visas pasaulis

Gerti negražu ir nesveika, tačiau neįmanoma įsivaizduoti laikinosios sostinės gyvenimo be „Metropolio“, „Versalio“ restoranų, „Konrado“ kavinės. Būtent kavinėse, restoranuose, baruose anuomet buvo galima greičiausiai sužinoti aukštuomenės gyvenimo naujienas, skandalus, susipažinti su vyresniais kolegomis, padėti pamatus karjerai.

Čia virdavo kūrybinės idėjos. „Metropolyje“, dūmų, degtinės ir krupniko tvaike, ryškėjo ir realistinio Petro Cvirkos romano „Frank Kruk“ kontūrai, ir mistinės Albino Herbačiausko astralinių pasaulių vizijos.

Tarpukario kultūringos girdyklos buvo dabartinė žiniasklaida, internetas, televizija ir mobiliojo ryšio telefonai vienoje krūvoje. Pagaliau ir muzikos naujienas – Danieliaus Dolskio šlagerius, M.Hofmeklerio aranžuotes – kauniečiai išgirsdavo gurkšnodami visai ne kokakolą.

Pirmos atgriūdavo ponios

Po nepriklausomos valstybės įkūrimo laikinosios sostinės restoranai buvo suskirstyti į grupes: daugiau valstybei mokantieji buvo vadinami pirmos rūšies, o mažiau – antros (buvo ir trečios rūšies restoranų bei kavinių). Pirmos rūšies restoranai dirbdavo iki 24 val., o antros – iki 22 valandos.

Turtingesni restoranai, kurių dauguma buvo įsikūrę Laisvės alėjoje, turėjo teisę didinti maisto ir gėrimų kainas.

Įvedus valstybinį degtinės monopolį, restoranų ir kavinių darbo laiko niekas neberibojo. Restoranai dažniausiai būdavo atviri iki 1 valandos nakties, bet buvo ir ilgiau dirbančių.

Kavinėse ilgiausiai sėdėdavo vyrai, tačiau rytais pirmosios pasirodydavo poniutės, apsivilkusios brangiais kailiais, dar atsivesdavo savo šunelius.

Firminis kunigo krupnikas

Tarpukario Kauno menininkai visus barus ir restoranus vadino kavinėmis. Gal todėl, kad populiarus gėrimas anuomet buvo kava su degtine. Tokį kokteilį ypač mėgo pirmosios Meno mokyklos Kaune įkūrėjas, žinomas dailininkas Justinas Vienožinskis. Jis buvo didelis mėgėjas paūžti, o po pokylio kviestis tą patį vežiką. Pasišnekėdavo ir su juo, ir su arkliu.

Beje, pastebėta, kad mokslus dar carinėje Rusijoje baigę kauniečiai daugiau gėrė degtinę, o studijavusieji Vakarų Europoje – vyną. Tačiau greitai visus gėrimus nurungė medaus, spirito ir žolelių likeris „Krupnikas“. Šį gėrimą ypač puikiai mokėjo paruošti poeto Maironio šeimininkė Marcelė. Pasakojama, kad poetas ypač džiaugdavosi viešniomis moterimis ir puldavo jas vaišinti savo „firminiu“ gėrimu.

Šaunios tradicijos išsigimė

Sovietų okupacija iš esmės pakeitė laikinosios sostinės restoranų veidą ir visą gėrimo kultūrą. Tarpukariu trims rimtiems vyrams „pasiekti kondiciją“ užtekdavo vieno 0,33 talpos buteliuko karčiosios, o nuo sovietmečio iki dabar jau reikia pusės litro „ant galvos“ vien apšilimui.

Čia ėmė rinktis jau nebe menininkai ir šaunūs kariūnai, o prekybos bazių vedėjai ir mėlynanosiai „praporščikai“. Užstalėse buvo kalbama nebe apie Bachą ar Feuerbachą. Geriausiu atveju – apie Editą Pjechą, kurią girti liežuviai irgi siųsdavo į vieną seksualią vietą, žymimą garsu „Ch“.  Artūras JANČYS  LS  20090124